Vienatvės baimė

12

Vartydama dovanų gautą knygą klajojau mintyse ir svarsčiau, kokiais būdais žmonės bando bėgti nuo savęs. Iš vienos pusės kiekvienas dalykas, kurį mokomės ir stengiamės perprasti, veda mus tobulėjimo link. Tačiau tuo pačiu stengdamiesi aprėpti tiek daug, nuolatos skubėdami, lėkdami ir nerasdami laiko atsigręžti atgal, prarandame suvokimo galimybę. Likdami vieni nebežinome, ko griebtis ar net drįstame sakyti, kad neturime, ką veikti.

Ilgai ieškojau atsakymo, kodėl norėdami patirti laimės valandėlę pasineriame į naujos suknelės ar automobilio paieškas, džiaugiamės įgiję išmanųjį telefoną ar pavakarieniavę prašmatniausiame sostinės restorane. Apsivilkę naują drabužį su išmaniuoju rankose sėdame į prabangų automobilį, pavalgome, susimokame sąskaitą ir grįžtame namo. Jaučiamės laimingesni? Galbūt. Bet kiek laiko tas jausmas išlieka? Nesu geresnė ar blogesnė, elgiuosi lygiai taip pat. Net ir suvokdama viso to beprasmybę.

Nesvarbu, esi būry šimto žmonių, vienui vienas, vedęs, ištekėjusi, neturintis antros pusės, apsuptas mylinčių žmonių ar neturintis kam pasiguosti, vienatvės jausmas yra tiesiog vienas iš daugelio, pasitaikančio mūsų gyvenime. Nėra reikalo nuo jo bėgti. Kaip išgyvename džiaugsmo akimirkas, taip pat išgyventi turėtume ir bet kokią kitą emociją, kuri yra tiesiog gyvenimo dalis. Kuo daugiau iš to sugebėsime pasiimti naudos sau, tuo daugiau suprasime ir tuo didesnį žingsnį padėsime į priekį.

Sulaukusi pilnametystės labai norėjau pabėgti. Ieškojau laimės vakarėliuose, krūvoje netikrų draugų, nereikalinguose pirkiniuose ar netinkamuose vaikinuose. Tačiau naują dieną pradėdavau ne šypsena, o tuštuma, ir tas jausmas taip ilgai gyveno manyje, kad buvau spėjusi jį tiesiog priimti, nė nebandydama judėti pirmyn. Nevertinau žmonių, nesinaudojau galimybėmis, negalėjau pamilti. Būdama nuolatinėje bėgimo nuo savęs būsenoje pamiršau stengtis pamilti pagrindinį žmogų – save pačią. Pykau ant pasaulio, aplinkinių, ieškojau kaltų, ieškojau pasiteisinimų, nors visa tai turėjo būti nukreipta į mane. Kaltinau likimą ar dar kažką dėl tam tikrų situacijų, kurioms neturėjau įtakos ir kurios taip tikrai mane žeidė. Užsidėjau milijoną kaukių, saugodama save nuo aplinkinių, nors saugotis turėjau savęs.

Bet pasaulis yra toks, kokį jį matome. Žmonės yra tokie, kaip su jais bendraujame. Suvokimas yra toks, kokį išsiugdome. O vienatvė tėra savęs pažinimas.

Advertisements

Apie tai, kas neturi atsakymo. Neturi ir pavadinimo

life-is-your-adventure-580x257

Kur eitumėte, jeigu galėtumėte rinktis bet ką? Ką veiktumėte, jeigu galimybės neribotų? Ko siektumėte, jeigu galėtumėte viską? Su kuo būtumėte, jeigu širdį atvertų bet kas? Jei galite atsakyti į šiuos klausimus, aš jums paprasčiausiai baltai pavydžiu.

Ieškodama atsakymų į šiuos ir visą krūvą panašių klausimų pasimetu mintyse. Gal gyvenimo kelias turi būti toks, kokiu pats gyvenimas mus veda? O gal atvirkščiai, noras siekti konkrečiai nesuvokiamų dalykų ir klausytis širdies balso turi vesti mus į priekį? Toliau svarstau, ar kažkas turi vesti, ar mes patys turime eiti ten, kur norime būti. Pasielgi spontaniškai, o kitą akimirką supranti, kad esi čia ne veltui. Vieta ir žmonės, nors realybėje iki tol niekada neregėti, tau tokie artimi, kad visa širdimi jauti, jog tai negali būti sutapimas. Kartais atrodo, kad supratau tai anksti, o kartais, jog per vėlai. Tačiau tai tik viena pusė. Juk kiek daug pavyzdžių, kai tiksliai žinai, ko nori, kur eisi ir ką darysi. Kai pasiseka, dėkoji likimui ar svarstai esantis laimės kūdikis, kai krenti veidu žemyn, ieškai pasiteisinimų, teigi, jog nujautei nesėkmę. Drąsių žmonių pažįstu nedaug.

Sunku pripažinti savo klaidas. Sunku sau atleisti. Sunku keistis. Mokytis. Tobulėti. Pradėti daryti tai, ko nesi daręs. Bijai klysti, juk reikės tai pripažinti. Užburtas ratas. Prakeikta komforto zona, kuriai sunku trenkti durimis. Kiek daug visko žmogus išgyvena kovodamas pats su savimi ir ieškodamas savęs. Ir kokią naštą uždedame mes smerkdami jo pasirinkimus. Kokią teisę mes turime teisti? Nes visų pirmiausia nulinčiuoti tektų save. Mes nesame tai, kas manome esantys. Nesame geri ar blogi, linksmi ar liūdni, protingi ar kvaili. Siaubinga, bet dažniausiai esame tokie, kokius mus nori matyti.

Gavę laikiną pripažinimą jaučiamės laimingi. Tada svarstome, kad turime pasikartoti, kad norime pritapti. Bėgame nuo savęs. Suprantame, jog tai neįmanoma. Jaučiame spaudimą. Dvejojame. Apsimetinėjame. Nebežinome, kas esame.

Žmogus žmogui žmogus. Tai yra didžiausia vertybė. Tik palaikydami ir stengdamiesi suprasti kitą, to paties galime reikalauti atgal.