Apie tai, kas neturi atsakymo. Neturi ir pavadinimo

life-is-your-adventure-580x257

Kur eitumėte, jeigu galėtumėte rinktis bet ką? Ką veiktumėte, jeigu galimybės neribotų? Ko siektumėte, jeigu galėtumėte viską? Su kuo būtumėte, jeigu širdį atvertų bet kas? Jei galite atsakyti į šiuos klausimus, aš jums paprasčiausiai baltai pavydžiu.

Ieškodama atsakymų į šiuos ir visą krūvą panašių klausimų pasimetu mintyse. Gal gyvenimo kelias turi būti toks, kokiu pats gyvenimas mus veda? O gal atvirkščiai, noras siekti konkrečiai nesuvokiamų dalykų ir klausytis širdies balso turi vesti mus į priekį? Toliau svarstau, ar kažkas turi vesti, ar mes patys turime eiti ten, kur norime būti. Pasielgi spontaniškai, o kitą akimirką supranti, kad esi čia ne veltui. Vieta ir žmonės, nors realybėje iki tol niekada neregėti, tau tokie artimi, kad visa širdimi jauti, jog tai negali būti sutapimas. Kartais atrodo, kad supratau tai anksti, o kartais, jog per vėlai. Tačiau tai tik viena pusė. Juk kiek daug pavyzdžių, kai tiksliai žinai, ko nori, kur eisi ir ką darysi. Kai pasiseka, dėkoji likimui ar svarstai esantis laimės kūdikis, kai krenti veidu žemyn, ieškai pasiteisinimų, teigi, jog nujautei nesėkmę. Drąsių žmonių pažįstu nedaug.

Sunku pripažinti savo klaidas. Sunku sau atleisti. Sunku keistis. Mokytis. Tobulėti. Pradėti daryti tai, ko nesi daręs. Bijai klysti, juk reikės tai pripažinti. Užburtas ratas. Prakeikta komforto zona, kuriai sunku trenkti durimis. Kiek daug visko žmogus išgyvena kovodamas pats su savimi ir ieškodamas savęs. Ir kokią naštą uždedame mes smerkdami jo pasirinkimus. Kokią teisę mes turime teisti? Nes visų pirmiausia nulinčiuoti tektų save. Mes nesame tai, kas manome esantys. Nesame geri ar blogi, linksmi ar liūdni, protingi ar kvaili. Siaubinga, bet dažniausiai esame tokie, kokius mus nori matyti.

Gavę laikiną pripažinimą jaučiamės laimingi. Tada svarstome, kad turime pasikartoti, kad norime pritapti. Bėgame nuo savęs. Suprantame, jog tai neįmanoma. Jaučiame spaudimą. Dvejojame. Apsimetinėjame. Nebežinome, kas esame.

Žmogus žmogui žmogus. Tai yra didžiausia vertybė. Tik palaikydami ir stengdamiesi suprasti kitą, to paties galime reikalauti atgal.

Advertisements

3 thoughts on “Apie tai, kas neturi atsakymo. Neturi ir pavadinimo

  1. Egzistenciniai klausimai, kamuoja daugelį iš mūsų, o atsakymo galbūt taip ir nesužinosime. Nuskambės žiauriai, bet visas mūsų gyvenimas yra smegenyse, kai miršta kūnas, miršta ir “gyvenimas”. Aš linkęs tikėti, kad taip nėra, kad po visko yra kažkas daugiau, negi viskas ką šiandien darome/galvojame/jaučiame yra beprasmiška? Daugiausia, ką galime padaryti – džiauktis šia diena, akimirka, nemeluoti sau, mylėti save, rasti laiko sau ir viskas kas viduje atsispindės išorėje , jeigu rasime laiko sau, rasime ir kitiems, galiausiai visi bus laimingi, bet svarbiausia TU būsi laimingas. Taip, gyvenimas, tai Yin Yang, ne viskas yra tik gražu, bet viskas gerai, kai po tamsiausių dienų atrandi šviesą.

    Liked by 1 person

    1. Aš irgi netikiu, kad gyvenimas baigiasi mirus, bet tuo pačiu manau, kad nereikia laukti, jog įsitikinti. Keista, gal sunku, kad tokie klausimai ne tik kamuoja, bet ir suvoki, jog rasti atsakymų į juos, ko gero, laiko nepakaks. Tada sugalvojam pabėgti, aš labai mėgstu tai daryti. Net ir suprasdama, kad visiškai nesvarbu kur ir su kuo esi, tu vis tiek esi tu 🙂

      Like

      1. Geriau vieną dieną kariauliauti, nei visą gyvenimą vergauti… Tad jeigu bėgimas, bent vienai diena leidžia pasijusti karaliene – verta 🙂

        Liked by 1 person

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s