Vienatvės baimė

12

Vartydama dovanų gautą knygą klajojau mintyse ir svarsčiau, kokiais būdais žmonės bando bėgti nuo savęs. Iš vienos pusės kiekvienas dalykas, kurį mokomės ir stengiamės perprasti, veda mus tobulėjimo link. Tačiau tuo pačiu stengdamiesi aprėpti tiek daug, nuolatos skubėdami, lėkdami ir nerasdami laiko atsigręžti atgal, prarandame suvokimo galimybę. Likdami vieni nebežinome, ko griebtis ar net drįstame sakyti, kad neturime, ką veikti.

Ilgai ieškojau atsakymo, kodėl norėdami patirti laimės valandėlę pasineriame į naujos suknelės ar automobilio paieškas, džiaugiamės įgiję išmanųjį telefoną ar pavakarieniavę prašmatniausiame sostinės restorane. Apsivilkę naują drabužį su išmaniuoju rankose sėdame į prabangų automobilį, pavalgome, susimokame sąskaitą ir grįžtame namo. Jaučiamės laimingesni? Galbūt. Bet kiek laiko tas jausmas išlieka? Nesu geresnė ar blogesnė, elgiuosi lygiai taip pat. Net ir suvokdama viso to beprasmybę.

Nesvarbu, esi būry šimto žmonių, vienui vienas, vedęs, ištekėjusi, neturintis antros pusės, apsuptas mylinčių žmonių ar neturintis kam pasiguosti, vienatvės jausmas yra tiesiog vienas iš daugelio, pasitaikančio mūsų gyvenime. Nėra reikalo nuo jo bėgti. Kaip išgyvename džiaugsmo akimirkas, taip pat išgyventi turėtume ir bet kokią kitą emociją, kuri yra tiesiog gyvenimo dalis. Kuo daugiau iš to sugebėsime pasiimti naudos sau, tuo daugiau suprasime ir tuo didesnį žingsnį padėsime į priekį.

Sulaukusi pilnametystės labai norėjau pabėgti. Ieškojau laimės vakarėliuose, krūvoje netikrų draugų, nereikalinguose pirkiniuose ar netinkamuose vaikinuose. Tačiau naują dieną pradėdavau ne šypsena, o tuštuma, ir tas jausmas taip ilgai gyveno manyje, kad buvau spėjusi jį tiesiog priimti, nė nebandydama judėti pirmyn. Nevertinau žmonių, nesinaudojau galimybėmis, negalėjau pamilti. Būdama nuolatinėje bėgimo nuo savęs būsenoje pamiršau stengtis pamilti pagrindinį žmogų – save pačią. Pykau ant pasaulio, aplinkinių, ieškojau kaltų, ieškojau pasiteisinimų, nors visa tai turėjo būti nukreipta į mane. Kaltinau likimą ar dar kažką dėl tam tikrų situacijų, kurioms neturėjau įtakos ir kurios taip tikrai mane žeidė. Užsidėjau milijoną kaukių, saugodama save nuo aplinkinių, nors saugotis turėjau savęs.

Bet pasaulis yra toks, kokį jį matome. Žmonės yra tokie, kaip su jais bendraujame. Suvokimas yra toks, kokį išsiugdome. O vienatvė tėra savęs pažinimas.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s